,,Muzika privalo išskelti ugnį iš žmogaus sielos“ (L. van Bethovenas)

Balandžio 12-ąją kelias vedė pro pavasariu alsuojančius laukus, tik ką pabudusius medžius į didingą vietą – pro medžių alėją, jau matėsi Antazavės dvaras, unikalus savo istorija, ten gyvenusiais žmonėmis, nuveiktais darbais.

Šią dieną kelionė į Antazavės dvarą turėjo ypatingą reikšmę. Ne tik ištrūkti iš kasdienybės gniaužtų ar pabėgti nuo rutinos. Ši kelionė buvo skirta susitikti. Susitikti dviem esybėm. Žmogui ir muzikai. Ir turbūt svarbiausia – sielai, nes muzika turi galią ir jėgą pasiekti giliausias kerteles, kurių nepaliečia mintys, o kartais net ir žodžiai.

Būtent tokią dovaną – savo rečitalį – mums padovanojo abiturientas Povilas Ušinskis, atliekama muzika palietęs kiekvieną mūsų.

Antazavės dvare tą dieną skambėję E. Grygo, M. K. Čiurlionio, F. Listo ir F. Šuberto kūriniai susiliejo į vieną gražią istoriją – žmogaus istoriją. Istoriją apie kelią – ilgas valandas prie fortepijono, kantrybę, ieškojimus, atradimus, klajones, tačiau kartu ir apie augimą, brandą bei drąsą jausti, leisti pajusti skambinamą muzikinę istoriją ir klausytojui. Kiekvienas kūrinys įgavo savą spalvą, savą emociją ir jausmą, kuriuos Povilas tobulai perteikė klausytojui, priversdamas nurimti, įsiklausyti ir kiekvienoje natoje atrasti dalelę savęs.

Už kiekvieno tokio žingsnio, už natos, už garso stovi dar vienas žmogus – Mokytoja Raimonda Sližienė. Kiekvienoje natoje jautėsi ne tik pianisto pastangos, tačiau ir Mokytojos įdėtas darbas – suvokimas, kaip unikaliai ir išskirtinai galima jausti muziką.

Tai Povilo baigiamasis egzaminas – rečitalis – todėl išgirdome ir muzikinę dovaną jam. Gabrielės Druskelytės (mokytoja Beata Smiltinikienė) ir Ervido Balčiūno (mokytoja Raimonda Sližienė) atliktą Hanos Mockienės sukurtą dainą pagal Vytauto Mačernio eilėraštį „Aš pažinau karalių tavyje“. Ši muzika palietė ir dvaro sienas, apie kurių didingą istoriją galėjome išgirsti iš dvaro vadovės Linos Brogaitės-Kažemėkienės lūpų.

Po muzikinių kelionių leidomės aplankyti Antazavės kraštą – Sartų ežerą, apžvalgos bokštą, nuo kurio atsivėrė kvapą gniaužiantis kraštovaizdis. Pėdindami gretimais esančio miško takais pasisėmėme įkvėpimo, dalinomės nepakartojamais įspūdžiais, kurie atmintyje išliks dar ilgai.

Patyrę daug įspūdžių, pajautę, pamatę tai, kas virpina sielą, leidomės atgal į Šiaulius, ten, kur viskas ir prasidėjo.

Šis rečitalis – daugiau nei paprastas koncertas. Tai viso gražaus ir unikalaus muzikinio kelio atspindys, priminęs muzikos reikšmę ir leidęs pajusti muzikos svarbą.

IIIb gimnazijos klasės mokinė Emilija Dubro