Seras András Schiff Lietuvoje! Vilniaus festivalis 2025

– Jam muzika yra gyvenimas. Jis grodamas spinduliuoja meilę ir šviesą. Tokiais žodžiais 2025 m. birželio 11 d., Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje buvo pristatytas pirmą kartą Lietuvoje pasirodęs fortepijono Grandas Seras Andrá Schiff. Kilęs iš Vengrijos žydų šeimos A. Schiff tarp pianistų ir muzikos mylėtojų yra vertinamas už ypač gilias, filosofiškas ir tuo pačiu nuoširdžias ir tyras kūrinių interpretacijas. Pianisto debiutas Lietuvoje - vienas geriausių to pavyzdžių.

Visoje filharmonijos didžiosios salės ore tvyrojo klausimas - o ką gi András Schiff skambins šįvakar? Mat pianistas dažniausiai neatskleidžia programos turinio iki paskutinio momento, taip klausytojams su netikėtumu sukuriamas „Wow” efektas, kuris dar labiau sustiprina rečitalio poveikį. Visgi mums buvo duota užuomina programos turiniui atspėti: Johann Sebastian Bach, Joseph Haydn, Wolfgang Amadeus Mozart, Ludwig van Beethoven ir Franz Schubert kūriniai fortepijonui.

Ir štai! Į sceną įeina žilomis garbanomis ir kukliais juodais rūbais apsirėdęs pianistas ir nieko nelaukdamas nutraukia sutikimo plojimus J. S. Bach jaunystėje sukurtu šedevru - Kapričas mylimojo brolio išvykimui B-dur, BWV 992 (Capriccio sopra la lontanza del suo fratello dilettissimo). Publika sustingsta ir laikas sustoja. Šiame kūrinyje (kuris be to pranašauja XIX a. gimusią programinę muziką) pasakojama neišgalvota Bach šeimos istorija - Johanno Sebastiano vyresnysis brolis gauna darbą kaip kapelos muzikantas Švedijos karališkąjame dvare. Išgirdome visas Bacho patirtas emocijas išlydint mylimajį brolį kelionėn - vis tik tokia kelionė tais laikais buvo pavojinga. Po šviesios fugos, kurioje girdėjome žirgų žvengimą bei pašto karietos rago signalą A. Schiff, nuskaidrinęs energetiką salėje, pats toliau pristato programą (Jis taip pat yra pagarsėjęs vesdamas savo rečitalius-paskaitas, kurios užtrunka mažiausiai dvi valanas ir daugiau). Nuo Bacho paauglystės parsikėlėme į Mozarto brandą - išgirdome 1787 m. Vienoje parašytą Rondo a- moll, K. 511 (sukurtas, kai kompozitoriui liko gyventi vos ketveri metai). Tikras perlas, mažiau žinomas kūrinys, tačiau tikrai vertas dėmesio. Skambant šiam kūriniui mano galvoje vyko tarsi cheminė reakcija - skamba Mozartas, tačiau kažkas ne taip, daug romantizmo. Ir tada supratau iš ko sėmėsi įkvėpimo fortepijono dainius Fryderyk Chopin (kiek vėliau supratau, jog šis kūrinys byvo pamatas Chopeno paskutiniam opusui - Mazurkai f-moll, Op. 68, Nr. 4). Iš Mozarto alchemijos eksperimentų - Joseph Haydn. Po Rondo progarmoje sekė Andante su variaciomis f-moll, XVII: 6 (Andante con Variazioni). Filosofiškas kūrinys su itin filosofiška interpretacija. Kai kompozitorius yra vertinamas už savo intelektualaus humoro turimus, ūpą pakeliančius kūrinius, buvo labai įdomu išgirsti rimtąją Haydno pusę. Iš rimties perėjome į visišką tyrumą ir ramybę alsuojančią Ludwig van Beethoven Sonatą Nr. 30 E-dur, Op. 109. Šis kompozitorius mano supratimu buvo patyręs vienus skaudžiausių gyvenimo patyrimų, o šis opusas įrodo, jog žmogus gali praeiti pragarą ant žemės, tačiau vistiek nešiojasi žmogiškumą bei nuoširdumą.

Taip pasibaigė pirmoji rečitalio dalis, ir vėl iškilo klausimas - kas gi toliau? Visi kompozitoriai, kurie buvo išspauzdinti Vilniaus festivlio programoje buvo išgirsti, iškyrus Franz Schubert. Subtilūs Ekspromtai, Didžioji sonata B-dur, negi Klajūno fantazija? Galvoje vartydamas archyvus, prisimindamas ką Schubertas yra sukūręs, galvojau kaip Seras A. Schiff užbaigs savo rečitalį. Visi grįžo iš pertraukos, taip pat ir seras A. Schiff

– Dėkoju, kad pasilikote! (salė juokiasi)

– Dabar nuskambės vienas iš didingiausių kūrinių. Aria su trisdešimt variacijų arba papraščiau žinomos kaip „Goldbergo variacijos”, kurias parašė Johann Sebastian Bach.

Visa salė tiesiog nuščiuvo. Šios variacijos išties yra „Tour de Force”. Tobuliausios variacijos, iš kurių mokėsi kiti didieji variacijų meistrai, tai Ludwig van Beethoven ir Johannes Brahms. Supratau viso rečitalio konceptą - Apoteozė Bachui. Pradžioje nuskambėjo paauglio Bacho kūrinys, o pabaigai - brandos laikotarpio šedevras, Everesto viršūnė (šioms variacijoms galėtų prilygti tik Bacho taip ir nepabaigtas, genialusis „Fugos menas”). Kitų kompozitorių kūriniai alsavo pagarba didžiajam klasikinės muzikos tėvui. Seras András Schiff su šiomis variacijomis „parodė klasę” ir pademonstravo totalų muzikinės formos suvokimą ir įvaldymą. Cezūros ir pauzės tarp variacijų skambėjo taip, kaip pats Bachas būtų jų norėjęs, tačiau rankraštyje jų neturime. Jis mums parodė ne rimtą bei negyvą Bacho skulptūrą, o paprastą žmogų, kurio galvoje matyt veikė telefono liniją į dausas. Virš filharmonijos atsivėrė kosmoso platybės kurios taip ir neprarado dievobaimiškumo, nuoširdumo ir nekaltumo. Perskriejus Bacho visatą, po minutės tylos, salė buvo užlieta ovacijomis. Vieni tiesiog pašoko iš kėdės, šaukdami „Bravo!”, visa auditorija iš paskos atsistojo dėkodami pianistui. Klausytojai nenorėjo išsiskirti ir plodami prašė pianisto sugrįžti. Po kelių padėkos nusilenkimų A. Schiff atsisėdo prie isntrumento bisui. „Gal dabar skambės Schubertas?” Visgi Schiff Schubertą pasiliko sau. Jam Schubertas yra mylimiausias kompozitorius ir matyt debiutui jo groti nenorėjo. Pianistas vėlgi visus nustebino ir pusę pravirkdė, kai išreiškšdamas padėką sugrojo Fryderyk Chopin Mazurką a-moll, Op. 17 Nr. 4. Jautru ir stipru. Po maždaug trijų valandų “maldos”, visi supratome - Muzika tai gyvenimas, muzika - meilė.